Aprašymas
Tėvo Stanislovo nėra jau beveik pusantro dešimtmečio, gyvenimas tęsiasi, tačiau nepaprasti ženklai, vis atsirandantys vietose, pamenančiose jo darbus, nuolat primena nepaprastąjį vienuolį. 2018 metais ant akmens su Dotnuvos vietovardžiu pasirodė stebuklingas kryžiaus ženklas. Tokių ženklų buvo ne vienas. Apie šiuos stebuklus pasakoja nauja knyga apie vieną šviesiausių Lietuvos asmenybių.
Devyniolika metų Tėvą Stanislovą Dotnuvoje ir Paberžėje nuolat lankiusi ir ten dirbusi Valentina Šereikienė surinko šio nepaprasto kunigo artimos aplinkos žmonių prisiminimus, iš kurių po mažą gabalėlį dėliojamas Tėvo Stanislovo portretas: augęs pasiturinčioje šeimoje, bet atsisakęs patogaus gyvenimo, kalėjęs lageryje, bet nekaltinęs savo skriaudėjų, laužęs bažnyčios normas, bet globotas jos vadovybės, kovojęs už žmonių blaivybę ir gelbėjęs žydus. Taip gimė dar vienas, jau trečiasis, pasakojimas apie Tėvą Stanislovą. Yra daugybė asmenų – labai iškilių ir tiesiog šviesuolių, kurie gerai atsimena nepaprastąjį vienuolį, noriai dalijasi atsiminimais ir liudija apie stebuklus, kurie lydi Tėvo Stanislovo kelią.
Žmonės išeina iš gyvenimo, istoriniai įvykiai ir permainos šalyje diktuoja savo taisykles. Kartais pažįstame žmogų daug metų, tačiau tik atvirai pasikalbėję suvokiame, koks žmogus yra ar buvo šalia. Atminty iškyla prasmingi Tėvo Stanislovo žodžiai: „su žmonėmis reikia kalbėtis širdimi…“.
Kelią pas Tėvą Stanislovą galėjo surasti kiekvienas šios žemės keleivis: ir tvirtai žengiantis, ir parklupęs, ir atgimstantis naujam gyvenimui… Jis niekam negailėjo gero žodžio ir duonos kąsnio…
„Jis yra vaikščiojanti Meilė. Žemės jis paėmė tiek, kiek reikėjo, ir iš nieko jos neatėmė. Aš mačiau jame Žmogų, Mokytoją, todėl visa Lietuva veržėsi prie jo.“
– poetas Justinas Marcinkevičius
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.