Šiame kalėjime buvo kalinti, buvo tardomi, kentėjo politiniai kaliniai, kunigai, menininkai, žmogžudžiai. Rūta Vanagaitė knygoje LUKIŠKĖS.TAMSIOJI VILNIAUS ŠIRDIS išdėstė nepagražintą, sukrečiančią Lukiškių kalėjimo istoriją, atvirai papasakotą 25 nuteistųjų arba juos pažinojusiųjų lūpomis: Kapsuko, Menaheimo Begino, Tėvo Stefano, Vinco Sausaičio, Boriso Dekanidzės, Aleksandro Makejevo ir kitų.
Kviečiame skaityti interviu su autore Rūta Vanagaite:
Kas Jus paskatino parašyti knygą būtent apie Lukiškių kalėjimą, jame kalintus žmones? Kodėl būtent dabar? Kokią žinutę norite pasiųsti skaitytojams?
Niekada nesirenku knygos temos. Tema ateina pati ir liepia jos imtis. Tuomet turiu paklusti. Kai Lukiškes uždarė, kalėjimą išsinuomavo viena muzikos prodiuserių kompanija ir ėmė ten organizuoti koncertus ir ekskursijas. Nuėjau iš neturėjimo ką veikti. Paskui dar ir dar…. Mane sukrėtė kontrastas tarp nepaprastai slegiančios kalėjimo atmosferos ir linksmybių, žaidimų ir juokelių apie kalinius. Kalėjimo koplyčioj dabar alaus baras. Visur skamba muzika…. Mane sukrėtė „tūsas“ pragare.
Kaip rinkote informaciją knygai? Kuo rėmėtės?
Pasidomėjau ar kas nors yra parašęs apie Lukiškes, apie 115 metų pragaro istoriją. Ne, niekas… Vadinasi, teks man. Ne pastato istoriją, o ten kalėjusių žmonių istorijas nuo pat 1904 metų. Juk per Lukiškes praėjo dešimtys, gal net šimtai tūkstančių žmonių. Jokios statistikos nėra… Dauguma jų buvo ne kriminaliniai nusikaltėliai, o įvairių režimų aukos… Renkant medžiagą, kalbinant žmones išryškėjo knygos žinia: šimtametė Lukiškių istorija yra Vilniaus kančios istorija. Kančios, iš kurios nederėtų tyčiotis. Nederėtų šokti ant kaulų.
Medžiagą apie Lukiškių kalinius rinkau archyvuose, spaudoje. Jos tikrai daug. Yra daug literatūros ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų, anglų ir prancūzų kalbomis. Laimė, jas visas moku. Sakykim, Nobelio premijos laureatas Menachemas Beginas yra parašęs 200 puslapių apie savo įkalinimą Lukiškėse. Kas apie tai žino? Gerų žmonių padedama atradau buvusius kalinius, ir jie sutiko su manim kalbėti. Paskui važiavau pas tuos, kurie tebekali: uždarius Lukiškes, jie buvo išmėtyti po visą Lietuvą ir dabar gyvena bandomis.
Kas darant tyrimą Jums labiausiai įsiminė, galbūt net sukrėtė?
Mane sukrėtė pažeminimas, kurį patiria įkalintieji. Žinoma, ne visi…. Tam, kuris kalėjo ilgus dešimtmečius, beveik neįmanoma grįžti į visuomenę, nes jis buvo laikomas kaip žvėris ir su juo buvo elgiamasi žvėriškai… Mane sukrėtė suvokimas, kad Lietuvos įstatymuose yra įteisintas žmogaus kankinimas. Pavyzdžiui: prasikaltęs kalinys keliems mėnesiams uždaromas į karcerį, kur jam yra leidžiama skaityti vieną valandą per dieną…Pasirodo, kad kalėjime beveik neįmanoma gauti darbo. O jei kalinys ir dirbs, jam nebus skaičiuojamas darbo stažas.. Ir taip toliau… Visa tai surašyta įstatymuose, ir nors Europos žmogaus teisių organizacijos yra perspėję Lietuvą, niekas nesikeičia. Lietuvoje vyrauja nuostata: kalėjime sėdi monstrai, ir kuo blogiau jiems, tuo geriau Lietuvai…
Kurio nuteistojo istorija Jus palietė labiausiai, buvo įsimintiniausia?
Viena istorija mane tiesiog užbūrė: tai politiko Audriaus Butkevičiaus pasakojimas. Tai labiausiai filosofinė knygos dalis. Sukrėtė jauno poeto Rimo Buroko likimas. Rimas – tragiška sovietinės sistemos auka. Istorijos paradoksai: atkūrus Nepriklausomybę į Lukiškių kalėjimą pateko Rimo dėdė, sovietinio režimo garbintojas Mykolas Burokevičius. Knygoje daug paradoksų, ir jų man nereikėjo išgalvoti.
Apie kurį nuteistąjį buvo sunkiausia rašyti?
Rinkdamasi knygos herojus nenorėjau aprašyti nė vieno, kuris būtų iš tiesų blogio įsikūnijimas. Rašiau apie tuos, kuriuose buvo ir blogio, ir gėrio, nuožmumo ir gerumo. Na, kad ir žydšaudys Vincas, kuris nepaprastai mylėjo savo vaikus, o vaikai jį. Arba nuožmus Gariūnų reketininkas Slavomiras, prisikėlęs Dievo dėka. Vienintelis personažas, kuriame neatradau jokio gėrio krislo, buvo Borisas Dekanidzė. Apie šį žmogų buvo sunkiausia rašyti. Tol, kol neperskaičiau apie Boriso tėvo Georgijaus titaniškas pastangas išgelbėti sūnų nuo mirties. Tol, kol neatradau skausmingų eilėraščių, tėvo rašytų po sūnaus mirties.
Kokie Jūsų ateities planai? Apie ką bus sekanti knyga?
Galbūt jau neberašysiu. Septynios knygos, gal jau gana? Šią žiemą pardaviau namus, išdalinau visus daiktus ir su vienu lagaminu iškeliavau į Andalūziją – ten, kur visada šviečia saulė. Iškeliavau visiškai viena. Ką gi aš veiksiu? Pradėsiu gyvenimą iš naujo. Kalbėsiu ispaniškai, keliausiu ir žiūrėsiu į jūrą. Kam tos knygos? Nebent…. Nebent kokia nauja sunki tema atsivys mane ir vėl užtemdys saulę…
Nepraleiskite galimybės įsigyti naujausios Rūtos Vanagaitės knygos LUKIŠKĖS. TAMSIOJI VILNIAUS ŠIRDIS – tik dabar PIGIAU ČIA>>
