Dieną ji – biuro darbuotoja, vakare – mama ir žmona. Tačiau sugulus vaikams, nurimus dienos triukšmui ji tampa Indre Vakare ir pasineria į išgalvotus gyvenimus, kuriuose žmonės myli, pykstasi, taikosi ir ieško išėjimų. Arba patys savęs. Meilės romanų autorė, pasirašinėjanti Indrės Vakarės slapyvardžiu, sako ne kartą sulaukusi klausimo, ar knygose aprašomos įtaigios istorijos nėra išgyventos jos pačios.
„Turbūt skaitytojams atrodo, kad įmanoma rašyti tik apie save, tačiau rašytojas juk negyvena tiek gyvenimų, kiek parašo romanų. Gyvena vieną“, – sako I.Vakarė. Penktąjį savo romaną „Niekada nesakyk niekada“ ką tik išleidusi I.Vakarė tvirtina, jog nėra panaši nė į vieną savo heroję, o jos pačios gyvenimas jau dešimtmetį teka be nuotykių ir meilės paieškų. Mat meilę moteris sako jau radusi.
– Indre, kokia yra moteris, rašanti meilės romanus?
– Romantiška, truputį linksma, truputį liūdna, svajinga, gal kiek nusivylusi, bet nedejuojanti, o besistengianti kažką nuveikti, kad tai pasikeistų.
– Išleidote jau penktąjį savo romaną, tačiau apie jus pačią net visagalis „Google“ nesuteikia pakankamai informacijos.
– Rašau slapyvardžiu. Man taip norisi. Esu kaunietė, ištekėjusi, dviejų vaikų mama. Sūnui – penkeri, dukrai – septyneri metai. Mano darbas nesusijęs su kūryba, su komunikacija. Dirbu biure direktoriaus asistente. O kol augo vaikai, kalbant apie veiklą apskritai laiką leidau virtuvėje, prie puodų.
– O kodėl pradėjote rašyti? Tiesiog vieną vakarą sėdote prie kompiuterio?
– Ilgai galvojau. O vieną vakarą pradėjau. Pradėjau rašyti, kai man reikėjo iššūkio, kai norėjosi veiklos, kuri būtų tik mano ir kuri „vežtų“. Tada sūnui buvo tik vieneri metai. Labai norėjau kažko, kas nesusiję su buitimi, vaikais. Iš karto ėmiausi romano, o ne trumpų istorijų, netgi vienu metu rašiau du – „Juodvilkio dvarą“ ir romaną apie paauglius, beje, tuos pačius, kurie užaugo ir tapo kai kurių vėlesnių mano romanų herojais. Nesitikėjau, kad romantinių istorijų kūrimas mane taip įtrauks, taps hobiu, veikla, kurios laukiu – to kompiuterio įsijungimo, katino įsitaisymo šalia ir pirštų bėgiojimo klaviatūra, kuomet mintys skrieja, o veikėjai tampa tarsi gyvi.
Visas interviu – 15min
