Trumpų pamokomų pasakojimų žanras gimė Rytuose, kur žmonės mėgo kalbėti alegorijomis, užuominomis ir mįslėmis – dar tada, kai neegzistavo raštas ir jos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. Bėgant laikui, pasakojimai įgavo religinę potekstę ir tapo vienu iš būdų diegti moralės ir doros principus. Šios trumpos istorijos buvo pasakojamos ir užrašomos paprastais ir aiškiais žodžiais, todėl jų turinys buvo lengvai suprantamas bet kuriam visuomenės sluoksniui.
Bėgant laikui ir vystantis visuomenei, tokie pasakojimai virto populiariu literatūros žanru – savotiškomis esė, kurias įdomiai panaudoja įvairios filosofinės ir socialinės srovės. Psichologijos mokslo vystymasis sukūrė ypatingą tokių pasakojimų rūšį – gydomuosius pasakojimus, kurie padeda spręsti asmenybės problemas ne blogiau nei tradicinės psichoterapijos seansai.
Dar senovės išminčiai ir filosofai pastebėjo, kad tokių pasakojimų žanras padeda mokiniams lengviau įsisavinti dėstomas žinias, paversdami jas labiau suprantamomis ir lengviau įsimenamomis. Aukščiausią savo išraiškos formą šie pasakojimai įgauna tada, kai įprastais ir kasdieniais pavyzdžiais paaiškinami sudėtingi reiškiniai. Tekstai skatina mąstyti, reikalauja alegorijų ir prasmių suvokimo, kurį slepia iš pirmo žvilgsnio paprastas ir primityvus siužetas.
Tokie pasakojimai turi dar vieną išskirtinę savybę – visi jie baigiasi ekspresyviu moralu, skatinančiu susimąstyti ir suvirpinančiu jautriausias sielos stygas. Prasminga istorija pasibeldžia ne tik į skaitytojo protą, bet ir į jo sielą, todėl pasakojimo išmintis įsirėžia į mūsų atmintį ir vertybių sistemą daug stipriau, nei kiti pamokymai.
Kartais linksmos ir šmaikščios, kartais tiesiog išmintingos istorijos padės priimti teisingus sprendimus pačiose sudėtingiausiose situacijose ir užtikrintai žengti į priekį. Būtent tokie pasakojimai pažadina pačius šviesiausius ir kilniausius jausmus, pašalina įtampą, kylančią dėl šiuolaikinio gyvenimo tempo, sumaišties, reikalavimų bei sugrąžina vidinę harmoniją.
DIDŽIOJOJE GERIAUSIŲ PASAULYJE PAMOKANČIŲ ISTORIJŲ KNYGOJE sukaupti tobuliausi išminties perlai, sukurti ir per amžius nugludinti viso pasaulio išminčių: biblinės, afrikietiškos, indiškos, žydiškos istorijos, Levo Tolstojaus ir Ivano Tugenevo parašyti pasakojimai ir iškilios daugybės kitų autorių mintys.
Pamokančių istorijų knyga turi būti kiekvienuose namuose. Matomoje vietoje.
Kodėl? Visų pirma, ji įdomi. Neįkyri. Galima kasdien atsiversti puslapį, o galima net nežiūrėti į kalendorių – perskaityti istoriją, nusišypsoti arba susimąstyti…
Kiekvienas skaitytojas gali savaip interpretuoti pasirinktą pasakojimą – svarbiausia, kad istorija pamoko gyventi taikoje su savimi ir pasauliu. Kiekviena istorija skelbia Meilę.
Ištrauka iš DIDŽIOSIOS GERIAUSIŲ PASAULYJE PAMOKANČIŲ ISTORIJŲ KNYGOS:
Naktį prieš lemtingą dvikovą su pikčiausiu priešu Ramiųjų klano narys atėjo pas Mokytoją, tikėdamasis kokio nors patarimo, kad galėtų lengvai laimėti kovą.
– Naktį prieš mūšį reikia miegoti, užuot uždavinėjus kvailus klausimus, – suriko Mokytojas, atsakydamas į prašymą duoti kokį nors patarimą prieš kovą. – Paskutiniu momentu prieš mūšį protingam patarimų nereikia, o kvailiui jie nepadės – norint įgauti proto, reikia laiko. Prieš mūšį tau nereikia patarimų, geriau sužinok silpnas priešo vietas ir paslaptis…
– Dėkoju, Mokytojau! – tarė nusišypsojęs karys. – Tu davei man net penkis patarimus, aš tikrai jais pasinaudosiu…
– Na, ką gi, patarimas niekada nemaišo, – nusijuokė Mokytojas.